Būna liūdna, kai siela skęsta upėj nevilties,
O akys nieko pasakyt negali.
Negali jos pakeist širdies,
Negali melo paragauti.
O taip norėtųsi pabėgt!
Išmest mintis ir leisti vėjui nusinešti,
Iškeist savas bėdas į ašaras
Ir bent trumpam pajusti laimę,
Žadėtą ašarų prekeivio.

Sausas troškulys man spaudžia gerklę,
Kalbėt sunku, sunku išjudint balsą.
Norėčiau pasišaukt tave iš miego,
Bet šaltas protas to neleidžia,
Jis bando užvaldyti širdį,
Paversti ją nakties vėsa
Ir murgdyt išdidumu kvepiančiam liūne.
Tik mintys man yra pavaldžios.
Jos vis dar šaukiasi tavęs,
Deja, be balso, be širdies pagalbos
Beribės jūros bangos tik daužo akmenų uolas.

Akimirka

Kaip greitai bėga laikas
Ir sustabdyti jo aš negaliu.
Tik tai trumpam, kai krinta žvaigždės,
Aš pajuntu sustojus jį ratu.

Tada nušvinta medžiai,
Papėdės, gėlės ir laukai.
Nusidriekia platybės -
Sidabro spindulių skliautai.

Jis grįžta, kada jam skirta,
Jis grįžta ten, kur miršta
Viltis, tikėjimas ir laimė,
Visų gražiausia mūsų meilė.

Išnyksta spalvos ir jautrumas,
Gražus pasaulis ir gerumas.
Čia esti didelis paslaptingumas,
Kitoks žmonių tarpusavio supratingumas.

Nėra ribų tarp galimybių,
Nėra tikslų, nėra dorybių.
Tik tavo mintys, paslaptys prie lango
Ir nebaigtasis šokis tango.

Jis grįžta, mąsto ir išeina,
Ir vėl išėjęs, ten pareina.