Būna liūdna, kai siela skęsta upėj nevilties,
O akys nieko pasakyt negali.
Negali jos pakeist širdies,
Negali melo paragauti.
O taip norėtųsi pabėgt!
Išmest mintis ir leisti vėjui nusinešti,
Iškeist savas bėdas į ašaras
Ir bent trumpam pajusti laimę,
Žadėtą ašarų prekeivio.